Privačios miškus perkančios ir kertančios įmonės. Turbūt tai būtų pats blogiausias pasirinkimas. Eiti konsultuotis pas privatininką, tai tas pats, kas eiti konsultuotis avelei pas vilką. Verslininko tikslas yra vienintelis, pigiai pirkti ir kuo brangiau parduoti.
Privačių miškų inspektoriai. Aplinkos ministerija yra įpareigojusi šią instituciją konsultuoti, ten dirba patyrę ir teisinius miško klausimus išmanantys specialistai, tačiau yra keletas, bet... Šiai institucijai dar toli iki konsultantų. Jos pagrindinis tikslas yra kontrolė, o veiklos rezultatai vertinami pagal surašytų protokolų skaičių. Nuėjęs pasikonsultuoti į šią instituciją gali išeiti su baudos kvitu. Taip pat šios įstaigos specialistai neturi pakankamai informacijos apie medienos kainas ir jų pirkėjus. Tačiau ši įstaiga turi nemažą potencialą, bet apie tai vėliau.
Generalinė miškų urėdija. Jos girininkijų pasiskirstymas ir išsidėstymas turbūt būtų pats palankiausias privačių miško savininkų konsultavimui. Girininkijų darbuotojai puikiai nusimano apie medienos sortimentus, jų paklausą. Tačiau girininkijų darbo krūviai yra dideli, o konsultavimo veikla kaip šuniui penkta koja. Teisės aktai reglamentuojantys privačių miškų tvarkymą taip pat skiriasi. Girininkams reikėtų papildomo laiko įsigilinant ir sekant teisės aktų pasikeitimus. O pas mus jie keičiasi dažniau nei Delfi naujienose.
Nevyriausybinės organizacijos ir viešosios įstaigos. Šios organizacijos tikrai galėtu puikiai atlikti šią užduotį, bet neaišku kas joms turėtų mokėti. Taip pat jos neturi pakankamai specialistų, tačiau iš šio sektoriaus kyla iniciatyvų.
Apie visokius konsultantus žemės ūkio tarnybose manau neverta net rašyti.
Privačių miškų savininkai turėtų suprasti, kad miškas yra didelis turtas ir norint tinkamai valdyti mišką teks mokintis. Kitu atveju klaidos bus neišvengiamos, o tai reiškia finansinius nuostolius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Ačiū, kad komentuojate.