2017 m. vasario 20 d., pirmadienis

156 buhalteriai – neefektyvaus valstybinių miškų ūkio valdymo pasekmė

Aplinkos viceministras Martynas Norbutas teigia, kad VĮ miškų urėdijose dirbančių buhalterinės tarnybos darbuotojų skaičius – tai tik vienas iš iškalbingų faktų, iliustruojančių valstybinių miškų ūkio valdymo problemas. Vargu bau ar esama Lietuvoje tokių akivaizdžių pavyzdžių, kai dubliuojant ir leidžiant veikti 42 vienodas funkcijas turintiems juridiniams asmenis būtų taip neracionaliai naudojamos valstybės lėšos. Tačiau dabartinė tvarka, atrodo, tenkina nemažą dalį suinteresuotų asmenų, kurie visomis priemonėmis bando stabdyti Aplinkos ministerijos siekius padėtį keisti ir įsteigti VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“.

Jei 42 atskiros įmonės veikia pelningai – tai kam reikia jas jungti į vieną? To dažnai klausia reformos oponentai. Tačiau iš tiesų, miškų valdytojų deklaruojamas pelnas – tai tik įrankis nukreipti visų dėmesį. Tokiu būdu nenorima suteikti peno apmąstymams, kiek lėšų galima būtų sutaupyti efektyviau valdant miškų ūkį vienos įmonės rėmuose. Dar daugiau – pelno korta bandoma eliminuoti natūralų klausimą, kodėl vis mažiau lėšų kasmet buvo skiriama miškų urėdijų privalomiesiems miško atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo darbams. Galbūt prioritetai buvo ne ten, kur jie turėtų būti? O kur dar akį rėžiantys faktai apie atlyginimų netolygumus.

Dabartinė sistema sukuria sąlygas tuos pačius darbus atliekantiems žmonėms mokėti skirtingus, kone iki dviejų kartų besiskiriančius pareiginius atlyginimus. Ne kas kita, o būtent atskirų įmonių egzistavimas užtikrina, kad šie disbalansai išliktų. Ydingą sistemą būtų galima lengvai pertvarkyti. Vienoje valstybinėje įmonėje nebeliktų galimybės darbuotojų vertinti skirtingai, todėl jų atlyginimai suvienodėtų. Dar svarbiau – atsisakius perteklinių etatų administracijose, taptų įmanoma kelti atlygį miškuose tiesiogiai dirbantiems specialistams, nuo kurių ir priklauso Lietuvos miškų tvarumas ir ateitis.

Atlyginimų kėlimas, ypač regionuose dirbantiems žmonėms, yra būtinas. Tačiau dėl lėšų stygiaus nemažoje dalyje miškų urėdijų tai buvo vis atidedama. Negalime ir toliau leisti, kad tam tikra grupė valstybinėje miškų valdymo sistemoje dirbančių žmonių turėtų nuolatos sukti galvą, kaip išlaikyti šeimą. Ką jau kalbėti apie galimybę planuoti didesnius, buitį pagerinančius pirkinius ar paskolos gavimą iš banko. Vienoje įmonėje būtų daug lengviau planuoti lėšas ir be minėto atlyginimų suvienodinimo tas pačias funkcijas atliekantiems darbuotojams, dėka efektyvesnės veiklos ir gausesnių pajamų, galėtų palaipsniui didėti ir atlyginimai.

Iš esmės vienos įmonės kontrolė būtų daug paprastesnė – būtų matomas visas vaizdas, ir tai leistų lėšas naudoti ten, kur labiausiai reikia, o kartu sutaupyti ten, kur jų leisti nebūtina: perkant skirtingą programinę įrangą, palaikant dešimtis atskirų interneto svetainių, įsigyjant perteklinę miškų ūkio stambiąją techniką ir kt. Skaičiuojama, kad vien centralizavus bendrąsias administracines funkcijas ir sumažinus teritorinių padalinių skaičių, kasmet galima būtų sutaupyti apie 10 mln. eurų įmonės lėšų ir iki 3 mln. eurų iš valstybės biudžeto.

Veikiant vienai įmonei netektų kalbėti nei apie 156 buhalterius, nei virš keturiasdešimt skirtingų interneto svetainių, nei skaičiuoti, kiek buhalterinių ir atskirų kompiuterinių programų yra nuperkama bei kiek kasmet kainuoja jų išlaikymas, nei konstatuoti miškų ūkio technikos prastovas dėl per smulkių ją naudojančių ūkinių vienetų ir t.t.

Greičiausiai daugelis mūsų kelia klausimą – kodėl bent jau paprastų pakeitimų, tokių kaip buhalteriai ar neracionalus resursų panaudojimas, atidesnė viešųjų pirkimų ar parduodamos medienos kokybės kontrolė ir pan., nebuvo galima išspręsti iki šiol? Prisipažinsiu – tai, kad iki šiol Lietuvoje egzistuoja daugiausia iš sovietmečio paveldėta valstybinių miškų valdymo sistema, man kelia nuostabą. Greičiausiai politikai arba nenorėjo matyti, kaip naudojamos valstybės lėšos, arba jei ir matė – sulaukė didelio pasipriešinimo, kuris užkirto kelią permainoms. Taigi – ar ne laikas keisti padėtį iš esmės? Šis klausimas lieka atviras. Kiekvienas iš mūsų galime atsakyti sau, ką rinktis: ar kelią su 42 skirtingomis įmonėmis, ar su veiksminga miškų valdymo įmone, kurioje vienodai vertinami darbuotojai, užkertamas kelias nereikalingam lėšų švaistymui ir darbų dubliavimui, deramas dėmesys skiriamas ūkinės–komercinės veiklos skaidrumui ir, svarbiausia, tinkamam valstybinių miškų tvarkymui ir jų ekologinių funkcijų stiprinimui.

Aplinkos ministerijos informacija

2017 m. vasario 10 d., penktadienis

Miškų urėdijų veikla atitinka tarptautinės miškų tvarkymo sertifikavimo sistemos reikalavimus

UAB „NEPCon LT“, veikianti akreditacijos FSC® (Forest Stewardship Council – Miškų valdymo taryba) turėtojos „NEPCon“ vardu, turinčios teisę vykdyti FSC® Gamybos grandies ir Miškų tvarkymo sertifikavimo paslaugas, 2015 m. lapkričio mėn. – 2017 m. sausio mėn. atliko antruosius miškų tvarkymo sertifikavimo kasmetinius auditus 40-yje miškų urėdijų, kurioms tarptautiniai sertifikatai buvo išduoti 2014-2015 metais.

Be to, 2016 metais buvo atlikti ir miškų tvarkymo re-sertifikavimo auditai Biržų ir Panevėžio miškų urėdijose: Biržų miškų urėdija naują sertifikatą gavo 2016 m. rugsėjo mėn., o Panevėžio miškų urėdija – 2017 m. vasario mėn. Visų miškų tvarkymo sertifikavimo auditų ataskaitų santraukos yra patalpintos internete viešai FSC® sertifikatų duomenų bazėje http://info.fsc.org.

UAB „NEPCon LT“ vykusių miškų tvarkymo sertifikavimo auditų metu jokių trūkumų nenustatė net 23-ose miškų urėdijose: Anykščių, Biržų, Jonavos, Kauno, Kazlų Rūdos, Kretingos, Kupiškio, Pakruojo, Panevėžio, Radviliškio, Rietavo, Rokiškio, Šakių, Šalčininkų, Telšių, Tytuvėnų, Trakų, Ukmergės, Utenos, Valkininkų, Varėnos, Vilniaus, Zarasų. Dalyje miškų urėdijų nustatyta po 1 ar kelias neatitiktis sertifikavimo reikalavimams. Daugiau neatitikčių nustatyta šiose miškų urėdijose: Kuršėnų – 1 esminė ir 4 neesminės, Kėdainių – 1 esminė ir 1 neesminė, Jurbarko – 4 neesminės, Tauragės – 3 neesminės. Dvejose miškų urėdijose atlikus papildomus patikrinimus dėl esminių neatitikčių pašalinimo, konstatuota, kad jų veikla atitinka sertifikavimo standarto nuostatas.
Miškų tvarkymo sertifikavimo auditai visose miškų urėdijose bus vykdomi ir šiais metais. Jų tikslas – patikrinti, ar miškų tvarkymo vieneto (sertifikato savininko) veikla atitinka pasauliniu mastu pripažįstamus griežtus atsakingo miškų tvarkymo principus ir kriterijus.

Generalinės miškų urėdijos informacija

Daugiau informacijos: Raimundas Peleckas, Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas, tel. 8-5-2754108

2017 m. vasario 8 d., trečiadienis

Miško atkūrimas – svarbiausias darbas miške

Miško atkūrimas – svarbiausias darbas miške, apie kurį galvoti svarbu dar prieš kertant mišką. Jo tvarką dažniausiai diktuoja tradicija: koks miškas užaugo ir sulaukė brandos, tokį geriausia toje vietoje ir atkurti. Kaip atkurti ar įveisti vertingą mišką – žiūrėkite vaizdo reportaže.



2017 m. vasario 7 d., antradienis

Darbo užmokestis didėjo ir didės

Pernai miškų urėdijų išlaidos augo ne tik dėl brangesnių rangos paslaugų, bet ir beveik 7 proc. padidėjusių algų.

Dabar vidutinis miškininkų specialistų bruto darbo užmokestis (atlyginimas popieriuje) urėdijose siekia 950 eurų.

Šiuo metu miškų urėdijose dirba 339 girininkai, 341 girininko pavaduotojas ir 480 eigulių. Vidutinis girininkų darbo užmokestis pernai buvo 1024 eurai, girininko pavaduotojų – 780 eurų, eigulių – 608 eurai.

Generalinė miškų urėdija planuoja, kad šiemet miške dirbančių specialistų algos didės 7-12 proc.

Generalinės miškų urėdijos informacija